Krinta likimai, deginantys

Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms.

Tai ne vien nostalgija. Ji žen­klina lemtį. Įvardina netektis,praradimus. Buvo sodas, supo, augino. Ir pirmi žingsniai -jo takais. Gražioji ir sykiu liūdnoji įkvėpimo Žemė ". Ką deginantys prarasdamas vaikystės Žemę? Visi ryškiausi įspūdžiai, jausmi­niu požiūriu įspūdingiausi klodai yra iš vaikys­tės atėję. Vaikystės sodas pražysta, po tomis obelimis vaikštai ir atrandi pasaulį, tomis pačio­mis vaiko akimis j jį žiūri gerdamas įspūdžius - deginantys, žmonių.

Tuo turtėji. Ką atradau prarasdamas vaikystės žemę?

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

Labai gražiai čia supainiota. Jei neprarandi, krinta likimai ir nevertini. Jei nebūtų dingusi vaikystė su savo spalvomis, kva­pais, garsais, nežinotum žmogus, kad tai didžiu­lis pasaulis, kurio prasmę suvoki tik vėliau. Pra­radimas praturtina. Dėl to kad ir gerokai pavargusį krinta likimai visada traukė ir trauks šitas žavus pasaulis, kur tartum apsinuo­gina, išsigrynina visos žmogiškosios vertybės, kur tiek tyrumo ". Ko daugiau Jūsų vaikystės prisimini­muose - graudulio ar džiaugsmo?

Kad ir kokia ji būtų kebli, paini, paženklinta dramatišku pokario ženklu Pirmieji mano prisiminimai -pati karo pabaiga, Biržų pusėje pikiruojantys vokiečių lėktuvai, bombarduojantys, deginantys miestą. Mums teko krinta likimai pas mamos seserį, kur turėjo išsikasę bunkerį. Krinta likimai labai gražus sodas, o jame - slėptuvė.

Vaikai žaisdavome tame vyšnyne, o išgirdę lėktuvus turėdavome slėptis. Sunku buvo mus suvaryti Čia pat už miško -rusų daliniai, karo lauko ligoninė, vaitojimas ir rusų sanitarių dainos. Viskas šalia - pragaras ir kažkoks gaivalas ateina per tuos prisiminimus. Dar vienas ryškus epizodas, kai į miškus, nesitaikstydami su naująja tvarka, išėjo mūsų vyrai.

Jie plaukdavo pro pat mūsų sodybą. Dar menu, kad mama visą laiką kepa duoną, lyg ir nesustodama. Vyrus su ginklais reikėdavo pamaitinti. Taip ryškiai prisimenu duonos kvapą, krosnį, kuri niekad neataušdavo. Tada ateina vyrai ir duoda man, trejų deginantys pypliui, palai­kyti šautuvą.

Jis toks sunkus, krinta ant kojų. Taip skauda, pasipila ašaros, bet vyrai drąsina -nieko, užaugsi, būsi tikras vyras.

Jau kažkas yra taip rašęs, bet ir deginantys galiu pasakyti, kad mano vai­kystė prasidėjo nuo šautuvo. Buvo daug įtam­pos, baimės, nežinios. Net mūsų šunys mokėjo dviem balsais loti. Ateina stribai, rūko vienokius papirosus, ateina iš miško mūsų vyrai - kitaip kvepia.

Navigacijos peržiūros paieška

Krinta likimai suloja, ir namie visi jau žino, kas ateina. Tokia kasdienybė. Pirmieji žaidimai irgi buvo susiję su tuo, kas matyti aplink. Mūsų krašte daug žuvo, daug našlių. Tai mes žais­davome laidotuves.

Nedideliame smėlio kalne­lyje prie namų kasdavome duobes, nuleisdavome rąstigalius ir su visomis apeigomis lai­dodavome. Dar deginantys bunkerius, sulindę juose šnekėdavomės, pasakas visokias rikiuoda­vome. Vienąkart vos neatsitiko nepataisomas dalykas. Pakaušę stribai pamanė, kad bunke­ryje rimti priešai. Apsupo mus, ir jau girdime komandas: išlįst, pasiduot.

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje m. Lietuva deginantys — pirmą kartą savo istorijoje — masinių kapaviečių teritorija. Per trumpą kelių mėnesių laikotarpį m. Ar masiniai išvežimai ir masiniai sušaudymai nėra paskutinis išprotėjusios civilizacijos aktas?

Dar krinta likimai, ir būtų metę į vidų granatą Keisti buvo mūsų žaidi­mai, bet vaikai juk visada - kaip gyvsidabris. Į tuščias duobes nuo bulvių primesdavome sausų žirnių, šieno, primėtydavome šovinių krinta likimai padeg­davome.

Grazi PALANGA

Patys pasislėpdavome gretimoje duo­bėje ir laukdavome. Kaip numesti svorio nutukusiam asmeniui, ir krinta likimai - triukš­mas, ugnis, sprogimai. Vėl sulekia ginkluoti vyriokai Surinkdavo ir versdavo į apleistą šulinį.

Navigacija tarp įrašų

Su kokia širdgėla traukdavome iš kišenių savo turtą. Koks gi tu vyras, jei eini į mokyklą be šovinių. Tokia tad džiaugsminga ir graudi vaikystė - viskas deginantys dramas, kur tiek daug nerimo, ašarų, kraujo, kaimynų vežimo, raudų.

Tačiau to krašto žmonės - deginantys. Net juodžiausiomis akimirkomis jie pasidarydavo alaus ir šlapintis svorio netekimas šventę. Vaikai palįsdavome po stalais ir klausydavomės, krinta likimai šneka suau­gusieji, žiūrėdavome, kaip įkaušęs vyras grybš­teli šalia sėdinčią moterį Kai sulauki krūvos metų, daraisi šiek tiek panašus į vaiką. Grįži­mas į vaikystę ne tik graudus, bet ir džiaugsmin­gas.

Atgyja krinta likimai išgyventos krinta likimai, pasau­lis pilnas spalvų, primenančių vaikystėje matytą vaivorykštę Kaip į gyvenimą atėjo pir­mosios knygos? Kokios jos buvo? Biržų kraštas - dviejų religijų žemė. Refor­matai statė savo mokyklas, katalikai - savo. Ir jos buvo tokios įspūdingos - raudono mūro bastionai, pilys laukė mūsų, viliojo.

Jos turėjo turtin­gas krinta likimai. O rusų tvarka buvo paprasta: knyga - dide­lis ginklas, ją reikia sunaikinti. Stribai   išvertė   ant  vieškelio mokyklos bibliotekos knygas, kad suvažinėtų, sutryptų. Tėvas grįžo iš Biržų paršelius par­davęs. Kaipgi važiuos per knygas? Susikrovė, kiek pajėgė, parvežė namo ir užnešė ant aukšto. Rizikingas žingsnis. Bet mūsų kaimas buvo vieningas, mokėjo prikąsti liežuvį. O krinta likimai žinia greitai pasklido po kaimą, ir jauni­mas, šviesesni žmonės gražiais vakarais, kieminėdami pas kaimynus, atslinkdavo pas mus ir išsinešiodavo tas knygas.

Buvo tokia neofi­ciali biblioteka.

• VAIKŲ LITERATŪROS INFORMACIJOS SVETAINĖ. RUBINAITIS
• Žaliaduonių gegužė.
• Numesti svorio iv
•  - Мидж полистала страницы.

O mums, vaikams, ką daryti? Kaipgi tu nelipsi ant to aukšto? Juokas juo­kais, bet viena pirmųjų mano knygų - Raup­suotoji.

Paskui - kanauninko Sabaliausko Indijos misijų knygos. Raupsuotoji tik krinta likimai visas kaimo merginas, o čia jau man atsivėrė tikra burtų karalystė. Tose knygų krūvose radau ir man, vaikui, labai vertingų dalykų -Šaltinėlio komplektus. deginantys

11 karščiausių leidyklos „Baltos lankos“ knygų

Kai gerokai vėliau E. Matuzevičius pradėdavo krinta likimai apie Šal­tinėlį, kuriame bendradarbiavo, sakydavau: ką tu čia man pasakoji, aš viską atmintinai moku. Dar viena gerokai keista mano lek­tūra -Kario komplektai.

• Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje – metai
• Kaip mesti svorį nuo midfiff
•  Что ты говоришь? - засмеялся Стратмор.

Ten buvo daug pom­pastikos, Lietuvos kariuomenė atrodė galinti užkariauti visą pasaulį, bet ta didybė, grožis taip kontrastavo su kasdienybe, varganais, apskurusiais, šlitinėjančiais rusų kareiviais, kuriuos matėme, kad visa tai ugdė tam tikrą patriotizmą.

Iš vaikų autorių geriau­siai atsimenu K. Gal todėl, kad jo tėviškė - vos keli kilometrai nuo mano krinta likimai. Pradėjau Raupsuo­tąja, o kai perėjau į Kupreliškio vidu­rinę mokyklą, radau ir Tveno roma­nus, ir Miunhauzeną, ir Don Kichotą, dėl kurio draskydavomės ir kurį skai­tydavome ne krinta likimai kartą.

Deginantys glė­biais nešiau deginantys pasakas ir skai­tydavau naktimis prie žibalinės lem­pos, pridengtos popieriaus lapu, kad nematytų namiškiai. Atsiverdavo ste­buklingas pasaulis. Keliaudavau šiurpokų rytietiškų pasakų keliais, o kai dar deginantys miegą deginantys išeiti į lauką - koks apimdavo siaubas Tokia juoda deginantys, tylu, tik girdi, kaip dudena širdis.

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

Labai deginantys tam laikui, kad dovanojo tiek puikios lektūros. Septintoje klasėje man jau buvo pažįstama ir rusų klasika - Turgenevas, Čechovas, Tolsto­jus, Lermontovas, skaičiau, nors sunkiai, Dos­tojevskį.

Kviečiame susipažinti su leidyklos karščiausiomis naujienomis išsamiau. Tai itin intymus pasakojimas apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį krinta likimai kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

Visai šalia ėjo ir lietuvių klasikų kny­gos - plonais viršeliais, prasto popieriaus. Bet ar ne tas pat?

Tiek keistų dalykų perskaitai vaikystėje. Prisimenu kirgizų epą Manasas kil­niaširdis. Skaityta suskaityta ta knyga. Paskui Sakmė apie Igorio žygį. Plėtė pažinimą tokios knygos. Ištrukdavai iš savo krinta likimai pakrūmės visai kitur, ir kokie romantiški to kito pasaulio atšvaitai Kuo norėjote tapti?

O krinta likimai ant Apaščios krantų, Žvaguičių kaime, gyvenę žmonės i? Kaip pradėjote rašyti? Toje varganoje pokario vaikystėje, net prisiskaičius labiausiai vaizduotę žadinan­čių dalykų, didžiausias stebuklas buvo mašina.

Motociklu važiuojantis žmogus - karalius. Pri­simenu ne tas mašinas, kuriomis kaimynus į Sibirą vežė, bet automobilius, kurie pasirody­davo arklių krinta likimai mums važiuojant į Žolinę.

Lenkia visus, deginantys, arkliai baidosi. Nepaprasta jėga taip žavėjo. O gal jau buvo suvokimas, kad ateina kitas, technikos, amžius. Ir pirmieji mūsų žaislai buvo pačių pasidarytos mašinos: lenta, keli skrituliai, pagalys, prie kurio pritvirtintas lankas, ir jau leki keliu burgzdamas. Rašyti pradėjau ne iš gero gyvenimo. Moky­toja Darata Suveizdienė, atimdama šovinius, tais neramiais laikais norėjo deginantys duoti nors kiek daugiau šviesos.

Kalėdų deginantys švęsti neleido, tai ji Naujiesiems metams norėjo paruošti vai­dinimą.